Šioje knygoje sudėti vadinamieji situaciniai posakiai yra artimi patarlėms ir ypač priežodžiams, tačiau jie vis dėlto kitokie. Jais nėra reiškiama kokia idėja, nieko neapibendrinama, jie atsiradę kaip reakcija į bent kiek išskirtinę ar nusistovėjusias gyvensenos normas ne visiškai atitinkančią situaciją, –  tai ir yra paskata juos vadinti situaciniais posakiais. Kokio pobūdžio situacija, kokia proga ar pretekstas buvo akstinas posakiui atsirasti – yra vienas iš kriterijų jų apibrėžimui ir grupavimui. 

Serija pradedama nuo stebuklinių pasakų - gausiausio ir populiariausio pasakojamosios tautosakos porūšio, geriausiai reprezentuojančio meninį pasakų savitumą. Lietuvių tautosakos archyve saugoma daugiau kaip 12 tūkstančių stebuklinių pasakų, užrašytų nuo pat XIX a. pirmosios pusės. Jos suskirstytos į maždaug 175 siužeto tipus, iš kurių 11 pristatoma šiame tome.

Maironio laiškai, laiškai Maironiui, amžininkų atsiminimai pateikia daug netikėtos informacijos, įvairių rakursų, subjektyvių įspūdžių, šiuose tekstuose atsiskleidžia daugiaplanė ir vientisa kūrėjo asmenybė.

Pažymėtina, kad Donelaičio „Metai“ prasideda saule ir pasauliu (Jau saulelė vėl atkopdama budino svietų), gamtos ciklais, metų ratais ir patys sudaro ištisą „metų ratą", kuriam vienąsyk apsisukus, vėl ateina pavasaris ir t. t. O baigiasi - Dievu, kurio nors ir prašoma malonės beprasidedantiems naujų metų darbams, bet pats jis „metų ratui", laiko ciklams nepriklauso. Taigi Donelaičio Metai ne šiaip tuščiai be galo sukasi, bet pereina ir perveda skaitytoją nuo nepaliaujamo žemiškųjų „ratų" sukimosi, nesibaigiančio judėjimo, laiko tėkmės prie dangiškosios, dieviškosios rimties. 

Dovydas Grajauskas – 2017 metų „Pirmosios knygos“ konkurso laureatas, gimė 1996 metų gegužės 27 dieną Klaipėdoje. Šiuo metu gyvena Vilniuje ir studijuoja skandinavistiką Vilniaus universitete.

Visuotinis apibrėžimas teigia, kad reiškinys yra bet koks dalykas, kuris pats pasireiškia. Jis dažnai suprantamas kaip „daiktas, kuris atrodo“ arba sąmoningo padaro „patirtis“. Žiūrint moksliškai, reiškinys yra bet koks įvykis, kurį galima stebėti, net jeigu tam reikalinga specifinė instrumentuotė. Šioje knygoje aptariama nemaža įvairovė tokių „įvykių“, iš kurių dalis – su ekstensyviu atidumu. 

Populiaraus poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko nuostabi poezijos rinktinė, sudaryta paties autoriaus.

Ketvirtoji vieno žymiausių šiuolaikinių lietuvių dramaturgų Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ gerai pažįstama ne tik skaitytojams, bet ir Lietuvos bei užsienio žiūrovams – iš Vilniaus mažojo teatro spektaklio, jau spėjusio tapti klasika.

Pagrindinio herojaus Kazimiero Pokšto prototipas Kazys Pakštas – viena unikaliausių praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos asmenybių.  Jo idėja perkelti Lietuvą į Afriką suviliojo režisierių Rimą Tuminą, kuris ir paskatino dramaturgą imtis šios temos. Svarbiausi pjesės bruožai – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos, XX a. pradžios leksikos pavyzdžiu „išrasta“ kalba, autoironiškas ir šmaikštus pačių lietuvių požiūris į save ir pasaulį.

30-oji serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga. Maironis (tikr. Jonas Mačiulis, 1862–1932), iškiliausias XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių poetas, neblėstančio populiarumo dainius, neišsitenka vien literatūros rėmuose. Kartu jis yra pirmojo Lietuvos atgimimo simbolis, įaugęs į žmonių sąmonę. Knygoje spausdinama jo lyrika – paskiausioji „Pavasario balsų“ versija (1927) – ir žymioji poema „Jaunoji Lietuva“. Knyga leidžiama minint 150-ąją poeto gimimo sukaktį.

Karo metais Mačernį lydėjo sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus.

Jei vienu sakiniu reikėtų ištarti, apie ką ši knyga? Lyrinis herojus matuojasi karaliaus mantiją, o ta kandžiojasi? Arti. Gal net tai, kokia ši knyga, apibūdintum tuo pačiu sakiniu.
Pirmas įspūdis: skaitant sąmonėje vis sušmėžuoja naivioji dailė (dažniau ten, kur verlibras) ar medinis barokas (dažniau ten, kur silabotonika). O tai ir gyvenime, ir kultūroje tau labai artima, sava. Juk ir mes, ambicingi poezijos šventovės meistrai bei pameistriai, trokštame tęsti pradėtą, kurti taip, kaip iš anapus moko mūsų renesanso didieji, o išeina – kaip mokame. Kaip matome, kaip jaučiame, kaip vaizduojamės. Tarsi nenumatydami. Tarsi nenujausdami. Tarsi iš tikrųjų. O gal ir netarsi. 

29-oji serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga. Ignas Šeinius (1889–1959) atvedė į lietuvių prozą impresionistinį vaizdą, nuoširdžią įspūdžių ir jutimų meninę kalbą. Ja išreikšti meilės ir altruizmo išgyvenimai (ankstyvoji kūryba) tapo lietuvių literatūros savastimi. Ne visiems žinoma produktyvaus rašytojo švediškoji kūryba. Iš jos šiai knygai pasirinktas romanas „Stebuklo belaukiant“.

Populiaraus, legendinio poeto Pauliaus Širvio (1920-1979) eilėraščių rinktinė, papildyta jo meilės laiškais. Ši knyga skiriasi nuo kitų žinomo poeto kūrybos leidinių – žymimos eilėraščių parašymo datos ir jie pateikiami laikantis nustatytos kūrybos chronologijos. 

Vieno populiariausio, ypač tarp jaunimo, JAV rašytojo J. D. Selingerio (g. 1919) romanas, parašytas 1951 m., kuriame subtiliai vaizduojamas paauglio dvasinis pasaulis, jo individualistinis protestas prieš koledžo rutiną, miesčionišką konformizmą. Pagrindinis romano herojus turi savitą teisės ir dorovės sampratą, kalba autentiška savo laikmečio kalba, stovi atskirai nuo savosios civilizacijos, nors atvirai prieš ją ir nemaištauja. Stiliui būdingas liūdesio ir humoro junginys.

Seriją „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ papildo Juozo Apučio apysakų ir novelių knyga „Tolimas Balčios kraštas“.

Juozas Aputis (1936–2010) – vienas iškiliausių XX amžiaus lietuvių rašytojų. Jo prozos rinktinę „Tolimas Balčios kraštas“ sudaro dvi apysakos ir pluoštas novelių, sukurtų daugiau nei per keturis kūrybinio darbo dešimtmečius. Kūriniai atrinkti iš paties autoriaus sudarytų novelių rinktinių „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (1986) ir „Vieškelyje džipai“ (2005) bei paskutiniaisiais rašytojo gyvenimo metais jo peržiūrėtos ir redaguotos apysakų knygos „Bėgiai išnyksta rūke“ (2010).

Žmonės keičia kitų žmonių gyvenimą. Žmonės, net nepastebėdami kuria kitų žmonių likimus. Neįmanoma nuspėti, kokių ornamentų gali nupiešti šių žmonių gyvenimo linijos.
Bėgdami nuo savo likimų, šeši romano herojai svetima valia apsigyvena nuošaliame name miesto pakrašty. Ciniškos jų intonacijos slepia nusivylimą, bet išduoda artimų sielų ilgesį ir vienatvės baimę. Jie dedasi, kad jiems neskauda, kad dabar jiems viskas vis vien. Tačiau juos supančioja praeities klampumas ir persmelkia jų mintis bei jausmus. Rytojus ateitų, jeigu jie sugebėtų peržengti praeitį. Rytoj būtų rytoj, jei nebūtų ir vėl kaip vakar.

Iškilaus poeto, eseisto Sigito Gedos (1943–2008) dienoraščiai.

2002–2003 metais užrašytuose laisvos formos tekstuose kaleidoskopiškai keičiasi pačios asmeniškiausios poetinės pajautos ir mėginimas objektyviai suvokti esamojo laiko aktualijas, asmeniškai išgyventos praeities prisiminimai ir plataus kultūrinio lauko ženklai. Stilių ir formų, temų ir impresijų kontrapunktas susilieja į bendrą nepakartojamą ir su niekuo literatūroje nesupainiojamą intonaciją. Pirmoji Sigito Gedos dienoraščių knyga, leidžiama po Autoriaus mirties. 

Eilėraščių rinkinys. Anna Halberstadt gimė ir užaugo Vilniuje, holokaustą išgyvenusių žydų šeimoje. 

 Jos poezija trilypė: persmelkta senojo, pradingusio Vilniaus nostalgija, prisiminimų apie niūrųjį sovietmetį ir pilna gyvenimo JAV vaizdų ir aprašymų. Atmintis, istorijos jėgų blaškomas žmogus, praeities ir dabarties kontrastai – svarbiausieji jos poezijos motyvai.

Atsiminimai apie poetą. Didžiajai daliai Lietuvos žmonių gana pasakyti vardą ir pavardę – Justinas Marcinkevičius, – ir yra aišku, apie ką kalbama. Tai aukščiausias titulas, kokio gali sulaukti viešas žmogus. Kad tokio statuso nusipelnytų poetas – tikra retenybė, jeigu pamatytume save tarp kitų tautų. Kurios panašiai didžiuojasi atradėjais ir išradėjais, politikos arba populiariosios muzikos žvaigždėmis.

Jis taip gražiai ir pačiu laiku ištardavo žmonių laukiamus pojūčius ir žodžius, kad jie įsiterpė į sąmonę ir frazeologiją. Jo poezija, jautri žmonių išgyvenamiems vargams ir polėkiams, skleidė supratimo, atjautos, bendrumo ir gerumo šviesą – sunkaus XX amžiaus deficitą. Svarbiausias Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos motyvas, įsitvirtinęs apie 1964 metus, – tautos ir jos kultūros garbė, jos išlikimas. Nacionalinę savigarbą ypatingai gaivino poetinių dramų trilogija, iškėlusi valstybės, rašto ir meno paskirties istorinius vaizdus.

Į XX amžiaus Lietuvių literatūros lobyno skrynią iškalbiu pavadinimu „Laikų griūty“ dedama ir stiprioji Broniaus (Bronislovo) Krivicko (1919–1952) rezistencinės poezijos dalis.

Rezistencinė poezija – nelengvas mąstymo apie kūrybą ir jos suvokimo išbandymas. Žvelgdami atsainiu ar kokios griežtesnės teorinės nuostatos žvilgsniu, galime joje ir neaptikti to, ką atpažintume kaip poeziją. Reikia tinkamos prieigos, vertinimo būdo, kalbos.

Knyga „Laikų griūty“ užbaigiama Broniaus Krivicko apmąstymais „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą“ (1952).Akcentai: ateities istoriką stebins vergijos baisumas ir žiaurumas. Bet dar labiau, kad lietuvių tauta po šios vergijos jungu sugebėjo ne tik nesuklupti, bet ir kovoti.  

Poezijos rinktinė

Jurgis Kunčinas (1947–2002) – vienas ryškiausių ir charizmatiškiausių XX a. pabaigos lietuvių rašytojų, itin universalus kūrėjas – prozininkas, poetas, eseistas, vertėjas. Jo kūryboje susipina lyrika, epas, humoras ir satyra, eseistika ir publicistika, kūrybinė išmonė ir dokumentiška autentika.  
Rašytojo kelią pradėjęs kaip poetas, J. Kunčinas labiausiai išgarsėjo lietuvių literatūroje išskirtiniais prozos kūriniais – tradicinėmis ir trumpomis novelėmis ir, žinoma, romanais. Autoriaus poezija skaitytojams žinoma mažiau, bet ji ne mažiau įdomi ir intriguojanti.
Į šią unikalią rinktinę sudėti gražiausi ir būdingiausi eilėraščiai iš penkių poetui gyvam esant išėjusių rinkinių

XXI a. pradžios kultūriniai atradimai ir pokalbiai.

Šis esė rinkinys – tai asmeninė kelionė per XXI amžiaus pradžios kultūros kraštovaizdį. Savojo miesto gatvėmis ir  Europos erdvėmis. Istorijos labirintais ir dabarties kryžkelėmis. Su nelauktais atradimais ir pokalbiais. 

Mindaugas  Kvietkauskas – literatūrologas, poetas ir eseistas, savo rašymu jungiantis kūrybą, mokslą ir lituanistikos darbus. Tiria ir verčia daugiakalbę Lietuvos literatūrą, Vilniaus poeziją. Yra kritiškas šiuolaikinių visuomenės reiškinių ir knygų vertintojas.

Eilėraščių rinkinys. Tautvyda Marcinkevičiūtė dabar yra savo poetinės brandos lauke. Jos eilėraščių knyga „Mano Poe(ma)ma“ įdomi, vertinga ne tik poetine, bet ir moraline prasme.

Sunki, gili motinos senatvė, jau pasirodžiusi ir ankstesnėje poetės knygoje, dabartinėje tampa svarbiausia siužetine ašimi, kiek apskritai eilėraščiai gali būti siužetiški, turėti vidinių įvykių, juos lemiančių konfliktų. 

Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščiais apglobiama seno žmogaus dvasia. Apglobiama taip, kad ir ta, kuri apglobia, išgyvena džiaugsmą, teisingo gyvenimo jutimą. Nuolat atšaukinėjama mirtis, nenorima prarasti, nenorima išleisti iš namų tos, kuri čia visada buvo.

 Eilėraščių poetiškumas - atsargūs etikos žingsniai į estetiką.

Poezijos rinktinė. „Lietuvių literatūros lobynas XX a.“

Rinktiniai eilėraščiai iš rinkinių „Balandžio sniegas“, „Debesų lieptais“, „Saulės grąža“, „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, „Kukučio baladės“, „Tie patys žodžiai“, „Toli nuo rugių“, „Atmintys“, „Gailile raso“, „Atrakinta“, „Tolstantis“, „K. B. įtariamas“, „Nenoriu nieko neveikti“.

Žinomo poeto nauji eilėraščiai

Vienuoliktą žinomo poeto eilėraščių knygą baigia ciklas, pavadintas bendriausiuoju žodžiu: lyrika. Lyrikos motyvų bei formų įvairovė lemia improvizacinį knygos pobūdį. Įsiterpia išplėtotų ciklų, kanoniškų formų. Meditacinė raiška kaitaliojasi su nuotaikinga žaisme. Knygą iliustravo Šarūnas Leonavičius.

2014 m. sausio 6 d. už eilėraščių rinkinį Aidui Marčėnui įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija, teikiama kasmet už didelės vertės kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus. Taip pat knyga išrinkta į 2013 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. 

Eilėraščiai. „Lietuvių literatūros lobynas. XX a.“

Poetas Vytautas Mačernis (1921–1944), gyvenęs vos 23 metus, savo vizionieriška poezija įėjo į lietuvių literatūros klasiką. Knyga leidžiama minint 85-ąją jo gimimo sukaktį.

Eilėraščiai. „Lietuvių literatūros lobynas. XX a.“

Henrikas Radauskas (1910–1970) yra vienas žymiausių lietuvių lyrikos kūrėjų, poezijos grožio reprezentantas. Šiame tome pirmą kartą sutelkti visi knygose spausdinti klasiko eilėraščiai.

Knygoje taip pat publikuojamas Juozo Girdzijausko straipsnis „Eilėraščio grožis ir prasmė“.

Tai, ką geriausio geba legendinės rašytojos plunksna.

Šią knygą sudaro trys istorijos: „Santūrumo amžius“, „Monologas“ ir „Palaužta moteris“. Jos intymios kaip susitikimas tête-à-tête. Pavergiančios gyvenimiška išmintimi. Atskleidžiančios, ką geriausio geba legendinės rašytojos plunksna. Jų herojės aiškiai suvokia viena – laikas išblėsina norą trokšti ir pakerta galimybę būti trokštama.

Tai trys nepamirštami gyvenimo išbandymus patiriančių moterų paveikslai, trys iki šiol nė trupučio nepasenusios istorijos, atskleidžiančios skausmingas moters tapatybės paieškas.

Poezijos rinktinė.

Poeto Stasio Santvaro (1902–1991) kelią vaizdžiai nusakė Vytautas Kubilius: „Retam lietuvių rašytojui išpuolė tokia lemtis: ištisus septynis dešimtmečius plėšti savo plunksna literatūros dirvonus, išlikti pastebimam, ginčijamam, reikšmingam. Reto skam­bumo jo biografijos duomenys: Lietuvos kariuomenės savanoris, Klaipėdos sukilimo dalyvis. Priklauso tai kartai, kurią pasišaukė prisikelianti iš mirusiųjų Lietuvos valstybė, apvilko kareivio miline, o paskui pasiuntė į mokslus užsienin ir atvėrė savo spaudos puslapius pirmiesiems kūriniams. Valstybės žlugimas tos kartos – nepriklausomybės augintinių – gyvenimą perkirto pusiau: kam į Sibirą, kam į Vakarus, kam šlovinti „Stalino saulę“.

Būtent R.Granauskas visiems be išimties - ir tiems, kuriems nesunku viską sudėlioti į literatūrologų sumeistrautus stalčiukus ir lentynėles, ir tiems, kuriems interpretacijos yra peilis po kaklu - svetingai atveria duris į grožinio žodžio pasaulį, pasaulį, kuriame reikia "sielos akimis žiūrėti".

 „Riešutų duonoje“ nėra ilgų peizažo aprašymų. Trumpų – irgi.
„Riešutų duonoje“ žaidžiamas dvigubas žaidimas – pasakojama viena, o pasakoma kita. Neapsigauk.
„Riešutų duona“ nėra literatūriška. Ji tiesiog gyva.
„Riešutų duonoje“ daug juokingų epizodų. Bet niekas neišjuokiamas.
„Riešutų duonoje“ pasakojama apie praeitį. Tačiau ji yra ir apie dabartį. Ir apie Tave.
„Riešutų duona“ – istorija apie jaunus žmones. Tačiau ji tinka ir šiek tiek, ir smarkiai, ir labai labai vyresniems.
„Riešutų duona“ – tiesiog geras literatūros kūrinys, įsukantis, įsimenantis. Jis ilgam liks kartu.

Itin originali ir nuoširdi knyga pasakoja apie visuomenę, žmones ir jų santykius. Tarp Kristoferio ir jo tėvų, tarp Kristoferio ir kiekvieno iš mūsų plyti paslaptinga bedugnė, nors pagrindinis veikėjas atrodo keistai artimas.

Dr. Clarissos Pinkolos Estes “Bėgančios su vilkais” – klasikinis ir novatoriškas veikalas, tyrinėjantis moters dvasinį gyvenimą, – išverstas į daugiau kaip 25 kalbas ir įvertintas prestižinėmis ir garbingomis premijomis už psichoanalizės plėtojimą.

Kvapą gniaužianti nuotykių istorija, kurioje pasakojama, kaip lordas Edvardas Glenarvanas su savo jachta išplaukė į Pietų pusrutulio jūras ieškoti dingusio „Britanijos“ laivo kapitono Hario Granto.

Knyga žavi ne tik herojų protu ir kilnumu, nuostabiais kelionių aprašymais, tai tikras mokslo žinių lobynas smalsiam skaitytojui.

Poezija, proza vaikams ir ne vaikams

Mažų ir didelių žmonių pasaulis, atsiskleidžiantis šioje knygoje, kupinas grožio, įdomybių, jautrių patirčių, gyvenimo džiaugsmo ir dramatizmo. Autorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, kūrybą vaikams suvokia kaip vieną svarbiausių meno misijų.

Poezijos rinktinė. „Lietuvių literatūros lobynas XX a.“ 

Nacionalinės premijos laureato Jono Strielkūno (1939-2011) geriausių eilėraščių rinktinė paremta dvitomiu „Lyrika“, taip pat papildyta vėlyvaisiais poeto eilėraščiais, spausdintais periodikoje. Rinktinės sudarytojas ryškino tradicijos, istorijos, žemės motyvus.

Realaus ir išgalvoto Vilniaus legendos

Į liepą įsilipęs lapus su smuiko raktais svaido Amžinasis Žydas, gatvėmis laksto Geležinis vilkas, legendinis Vilniaus meras apsąla nuo mitinių dvynių kepėjų Juliaus ir Jurgio bandelių, pinigėliui ranką tiesia paties Vytauto Didžiojo laikus menanti ponia Rožė, o prie šachmatų lentos palinksta Krėvė su Sruoga. Ir visi keliai čia, rodos, pasukti taip, kad atvestų tiesiai į mistinę „Apokalipsės“ kavinę.

Miesto – realaus ir išgalvoto – legendai lemta užgimti vis iš naujo. Šioji – įkvėpta Vilniaus dvasios, kuri reiškiasi praeities vaiduokliais ir keista šimtmečių logika, lenktyniauja su pačia R. Gavelio fejerija.

Šiame „Mokinio skaitinių“ leidinyje publikuojama eiliuota istorinė B. Sruogos kronika „Milžino paunksmė“, pasakojanti apie Jogailos ir Vytauto laikus.

1929-1930m. Vytauto garbei B.Sruoga parašė trijų veiksmų, devynių paveikslų dramą "Milžino paunksmė". Tai istoriniais duomenimis paremta drama, iškelianti Vytauto asmens didybę ir jo reikšmę Lietuvos istorijoje. B.Sruoga stengėsi nepasiduoti pompastiškam Vytauto šlovinimui, paradiniam aukštinimui. Vytauto idėja iškeliama kaip lietuvių dvasios stiprumo idėja. Pats Vytautas scenose nevaizduojamas, bet kitų veikėjų veiksmuose ir rūpesčiuose visą laiką jaučiama Vytauto didybė. Tai milžinas, kurio paunksmėje pinasi sudėtingas Lietuvos ir Lenkijos politinis gyvenimas, narpliojamos asmeninės ir valstybinės problemos. Nors dramoje nenukrypstama nuo istorinės tikrovės, tačiau B.Sruogai pirmoje eilėje rūpėjo charakterių atskleidimas, jų psichologija.

Novelių rinkinys skirtas Kristijonui Donelaičiui.

Prozininkas Rimantas Černiauskas (1950-2011) rašė apsakymus ir apysakas, knygas vaikams, sukūrė įsimintiną personažą Gustą. 
Rašytojo dukra iš rankraščių parengė novelių apysaką „Tolminkiemio istorijos“, skirtą Kristijonui Donelaičiui. Knyga pradedama R. Černiausko įvadu „Mano Donelaitis“, kuris paaiškina ir šio rinkinio atsiradimą: „Rimtai Donelaičiu susidomėjau prieš 20 metų, kada jo 275-ųjų metinių proga sumaniau parašyti nedidelį apsakymą apie kunigą ir poetą, visų galų meisterį – Kristijoną Donelaitį. Taip, įlindęs į poeto kūrybą, gyvenimą ir epochą, kapstausi čia jau antra dešimtis metų.“ 

Alvydo Šlepiko apsakymų rinkinį „Lietaus dievas ir kiti“ sudaro meistriškai pasakojamos provincijos miestelio istorijos, aprėpiančios žmonių nuopuolius, kasdienybės skaudulius ir šviesias vaiko svajones, gėrio daigus, pačios būties dėsnius.